KIBENIMAT!

Išvažiuoju… Palieku tave… Nepyk… ) kažkaip panašiai skambėjo vienos dainos žodžiai. Rytoj keliuosi į Afriką. Ten dar neteko būti. Buvau Europoje (kas be ko , Šiaurės Amerikoje, dabar atėjo laikas Afrikai. Kada nors ir Aziją aplankysiu, čia manau bus ne taip sudėtinga.
Lėktuvas tik rytoj apie pietus, o viduje nei kažkokio kirbėjimo, nei ko, tingiu net ir daiktus dėtis. Gal dėl to, kad visą gyvenimą tuo kas vyksta mano gyvenime patikiu tik paskutinę akimirką, nemėgstu fantazuoti, ir, nors nekenčiu prietarų, turiu savų įsitikinimų, t.y. niekad nemėgstu prisiplanuoti ar džiaugtis tokiais dalykais, kurie dar nėra rimtai apčiuopiami. Ne kartą teko jau patikėjus nusivilti, nes kaip jau gyvenime pastebėjau, kuo daugiau lauki ir blūdiji, tuo bjauriau gyvenimas nusisuka į kitą pusę čia kaip jau protinga ta mūsų liaudies išmintis byloja apie špoką saujoje ir briedį laukuose.
Apskritai, siaubingai mėgstu keliauti. Dabar laukia Sachara, Kartagina. ooo senovė labai patiko kelionė į Griunwald’ą, Žalgirio mūšio metinių proga.
Be galo priot ir žygiai į miškus su palapinėm. Jau nuo vaikystės į kaulus įsisėdo turizmas )
Taigi, savaitei pasitraukiu ten, kur šilta, kur žydras vanduo, kur šiltas smėlis ir kur visi sumauti darbo rūpesčiai eina KIBĖNIMAT!