KIBENIMAT!

Melburnas, Australija

Mūsų žmonės bene labiausiai pasitiki Bažnyčia ir kariuomene. Bet į bažnyčią nevaikšto, o kariuomenėj vengia tarnaut.
O, va, Seimu niekas nepasitiki, nors mažne kiekvienas sutiktų ten snaust.

Juozas Erlickas
paviešintas - 2007 11 24

Ne kažin ką domiuosi apie savitaigą, bet manau, tame yra tiesos. Iš pačio ryto nuotaika nebloga buvo, kas, kad nauja savaitė, darbas, mokslai… Darbe visi apsiputoję laksto, o man taip ramu, taip ramu nuotaika negenda nors tu ką.
Dasigyvenom iki tokio lygio, kai univere koliai kas dieną, tris kartus per savaitę, darbe dar auditas išpuola kaip tik per tuos mokslus. Jau ir taip visas apipušęs po darbo į mokslus skubi, o dar ten “kosminiai tyrimai”, “pašnekesiai su dievu”. Dėstytojai, kaip užsienio kalbos mokytojai šneka su savimi nesuprantama kalba, vos vieną kitą žodį eina suprasti sėdėti paskaitose, tai panašu, kaip nueiti į mišką ir paklausyti paukščių čiulbėjimo, ir vieni čiulba ir kiti - rezultatas veik tas pat.
O publika visa po darbų, vėluoja, pavargę, nedamiegoję, nesupranta…
Sėdim ausim karpom ir lūžtam iš visokių niekų. Vienas dėstytuvas, kad leptels paskaitos pabaigoje “du alaus nebespėsiu”, visi krenta jau iš juoko, o žmogus tiesiog bandė pasakyti “dualaus nespėsiu paaiškinti” (t.y. toks metodas, kurio jis nebespės paaiškinti), kitas aiškintuvas vis atsistojęs prie lentos “Čia dabar??”, “Čia dabar”, nors bando tiesiog paaiškinti kas iš kur ir kaip tokie kosminiai skaičiavimai atsiranda.
Va taip ir pušenam diena iš dienos, nuo sesijos iki sesijos, ir kas pasakys, kad studentavimo metai - nėra gražiausi.

Niekada net nesusimasčiau kokios didelės gi tos patalpos mūsų stotyje. Visą mėnesį Vilniaus geležinkelio stotyje vyksta renginys “Langas į šviesą”. Ar kultūrinis jis, fantastinis ar meninis, negaliu atsakyti, nes suvokti sudėtinga, kaip liaudies išmintis sako, be pusės litro nesuprasi, bet praleisti ten laiką - įdomu
Kaip skelbia patys kūrėjai - “pirmamasis natūralių optinių atmosferos reiškinių pristatymas uždaroje erdvėje. Kasdienė mus supanti šviesa naujoje šviesoje.”

Atskiros salės, su projektoriais, šviesomis, lazeriais, dirbtiniu lietumi ir vaivorykštėmis, nuotraukomis ir Vilniaus maketais. Visą tą reginį lydi gidas ir vis šneka protu kartais nesuvokiamus dalykus apie gamtą, atmosferą, reiškinius. Viskas vyksta stoties II-me aukšte, kur betoninės sienos apdangstytos juoda medžiaga sukuria neįprastą atmosferą. Retkarčiais tylą sudrumsčia netoliese pravažiuojantis šilumvežis. Ypač gerulis - projektas su Vilniaus senamiesčiu naktį, kur parodoma kaip keičiasi para mieste. Švinta ir temsta, įsižiebia lempos. Kažkoks bakalauras tikriausiai praleido ne vieną naktį prie šito darbo
Dėl neįprasto ekspozicijos eiliškumo ir vaikščiojimo po skirtingas sales įvyko nesusipratimas ir atsiskyrę nuo grupės per anksti išėjom iš parodos, neaplankę vienos salės
Ką jau padarysi, visa diena buvo įdomi, vis su pradedančiaisiais susidurdavome. Gidė mus vedė pirmą kartą, tad kartais buvo sunku ir jai ir mums suprasti apie ką kalba ir kokia viso to esmė.
Vėliau visai chebrai sugriuvus į liaudy populiarų (ne visiems aišku) “Pipiro Kaimą” vėl pakliuvo mokinė padavėja, nesusipratimai tesėsi, aviečių kokteiliai iš mėlynių, vėluojantys kibinai, padvigubintos cepelinų porcijos ir sidro bokalai alui…
Ir koks galų gale skirtumas, kasdienybė taip įkyri!

Rudenį, kai šalta, blogas oras ir dar toli iki Kalėdų, apima “rudeninio liūdesio bangos”
Visada galvodavau koks jausmas, kai seni žmonės galvoja apie praeitį, prisimena vaikystę, turi krūvas prisiminimų, mažas to nesuprasdavau. Dabar kažkaip jau yra apie ką prisiminti, apima nostalgija… matyt senstu :)))
Ypač priot senas nuotraukas pažiūrėti iš kelionių.

Už dainas pagal fonogramą, reiktų mokėti pinigų kopijomis…

Ir nu tik tu taip. Mokyklą jau seniai baigiau… o šiandien nutiko būtent tai, kad teko eiti prie lentos
Magistrantūroje, suaugę žmonės, kiti su ūsais, su pilvais, dėdės, tetos… Nu turėtų būti normalu, visgi dar mokomės bet paišyti ant lentos, taip pakelia nuotaiką.
Visi spokso, komentuoja, klaidas taiso
Gal ir ne šiaip sau, kolis artėja. Įdomus reikalas tas aukštasis. Pamenu, kai fux’ais būdami, dar lakstėm pasišiaušę visi, būriais, kad tik ko nepražiopsoti. O dabar taip smagu iš viso to pažvengti.

Po daug nervų ir pastangų kainavusios savaitės, šiaip ne taip išsibeldėm į Tunisą ale “paskutinės minutės” kelionės dėka. Afrikoje dar nebuvau buvęs, arabų kraštų kaip ir nematęs, patyriau bele kiek naujų įspūdžių! Teroristų kraštas - pakankamai svetingas ir ne toks jau baisus

Žmonės religingi ir daugiau mažiau laikosi Korano, bent jau senoji karta. Arabai nevalgo paršienos, negeria alkoholio (bent jau taip turėtų būti, bet…).
Hammamet’e įsikūręs viešbutis “Le Khalife” *** į kurį atvykom, nė iš tolo nebuvo panašus į tokį, koks turėjo būti. Jau nuotraukose man jis ne itin patiko, o natūroj, kažkoks košmaras, apie netvarką ir dulkes jau nėra net ką ir šnekėti. Siaubingai nusivylę kambariu, ėjom į registratūrą primokėti keleto tugrikų už kitą kambarį su vaizdu į jūrą. Gautasis kambarys jau nebuvo toks blogas, bet dėl netvarkos - tas pats. Durys neužsirakina normaliai, balkonai lengvai laipiojami, kilimai - siurblio gyvenime nematę, grindys - plaukuotos, antklodės - limpančios prie rankų, šiukšliadėžės ne visai tuščios ir pan., kranai varva, lovos su smėliu, po mano pagalve - plaukas. Pakikenom ir tiek, nu ką dabar, draugė pakėlė savo pagalvę - ten irgi plaukas. Padarėm išvadas, kad ten tikriausiai koks nors laimę ar gerus sapnus pritraukiantis plaukas, kurį kiekvienam klientui padeda tvarkytojos (aka housekeeper’ės)
Taigi gavę kambarį su vaizdu į rūką, nes oras karščiu ir giedra - nelepino, išskubėjom patamsy į miestą pasižvalgyti. Eiti nebuvo taip jau ir jauku, gatvės apšvietimas tarpais veikė, tarpais ne, o mes juk visai nepanašūs į turistus, baltais veidais ir šviesiais rūbais jokių nelaimių nenutiko, piktavalių nesutikom, žodžiu atlikom pirmą žvalgybą. Labai patiko datulių palmės - liux tiesiog!
Read the rest of this entry »