Langas į šviesą
Niekada net nesusimasčiau kokios didelės gi tos patalpos mūsų stotyje. Visą mėnesį Vilniaus geležinkelio stotyje vyksta renginys “Langas į šviesą”. Ar kultūrinis jis, fantastinis ar meninis, negaliu atsakyti, nes suvokti sudėtinga, kaip liaudies išmintis sako, be pusės litro nesuprasi, bet praleisti ten laiką – įdomu 
Kaip skelbia patys kūrėjai – “pirmamasis natūralių optinių atmosferos reiškinių pristatymas uždaroje erdvėje. Kasdienė mus supanti šviesa naujoje šviesoje.”
Atskiros salės, su projektoriais, šviesomis, lazeriais, dirbtiniu lietumi ir vaivorykštėmis, nuotraukomis ir Vilniaus maketais. Visą tą reginį lydi gidas ir vis šneka protu kartais nesuvokiamus dalykus apie gamtą, atmosferą, reiškinius. Viskas vyksta stoties II-me aukšte, kur betoninės sienos apdangstytos juoda medžiaga sukuria neįprastą atmosferą. Retkarčiais tylą sudrumsčia netoliese pravažiuojantis šilumvežis. Ypač gerulis – projektas su Vilniaus senamiesčiu naktį, kur parodoma kaip keičiasi para mieste. Švinta ir temsta, įsižiebia lempos. Kažkoks bakalauras tikriausiai praleido ne vieną naktį prie šito darbo 
Dėl neįprasto ekspozicijos eiliškumo ir vaikščiojimo po skirtingas sales įvyko nesusipratimas ir atsiskyrę nuo grupės per anksti išėjom iš parodos, neaplankę vienos salės 
Ką jau padarysi, visa diena buvo įdomi, vis su pradedančiaisiais susidurdavome. Gidė mus vedė pirmą kartą, tad kartais buvo sunku ir jai ir mums suprasti apie ką kalba ir kokia viso to esmė.
Vėliau visai chebrai sugriuvus į liaudy populiarų (ne visiems aišku) “Pipiro Kaimą” vėl pakliuvo mokinė padavėja, nesusipratimai tesėsi, aviečių kokteiliai iš mėlynių, vėluojantys kibinai, padvigubintos cepelinų porcijos ir sidro bokalai alui…
Ir koks galų gale skirtumas, kasdienybė taip įkyri!
