KIBENIMAT!

Ne kažin ką domiuosi apie savitaigą, bet manau, tame yra tiesos. Iš pačio ryto nuotaika nebloga buvo, kas, kad nauja savaitė, darbas, mokslai… Darbe visi apsiputoję laksto, o man taip ramu, taip ramu nuotaika negenda nors tu ką.
Dasigyvenom iki tokio lygio, kai univere koliai kas dieną, tris kartus per savaitę, darbe dar auditas išpuola kaip tik per tuos mokslus. Jau ir taip visas apipušęs po darbo į mokslus skubi, o dar ten “kosminiai tyrimai”, “pašnekesiai su dievu”. Dėstytojai, kaip užsienio kalbos mokytojai šneka su savimi nesuprantama kalba, vos vieną kitą žodį eina suprasti sėdėti paskaitose, tai panašu, kaip nueiti į mišką ir paklausyti paukščių čiulbėjimo, ir vieni čiulba ir kiti – rezultatas veik tas pat.
O publika visa po darbų, vėluoja, pavargę, nedamiegoję, nesupranta…
Sėdim ausim karpom ir lūžtam iš visokių niekų. Vienas dėstytuvas, kad leptels paskaitos pabaigoje “du alaus nebespėsiu”, visi krenta jau iš juoko, o žmogus tiesiog bandė pasakyti “dualaus nespėsiu paaiškinti” (t.y. toks metodas, kurio jis nebespės paaiškinti), kitas aiškintuvas vis atsistojęs prie lentos “Čia dabar??”, “Čia dabar”, nors bando tiesiog paaiškinti kas iš kur ir kaip tokie kosminiai skaičiavimai atsiranda.
Va taip ir pušenam diena iš dienos, nuo sesijos iki sesijos, ir kas pasakys, kad studentavimo metai – nėra gražiausi.