Saviįtaiga
Sėdžiu čia, o laikas taip spaudžia, kaip tie triusikai berniukui anekdote. Norisi pasėdėti, papušenti, parašyti kokį niekalą, išsilieti, kokį pasakojimą – skiedalą suvelti, o darbų kalnas laukia, didesnis veik nei tas, kuris pas Mahometą ėjo…
Taip gerai prie kompo pailsiu, mano namai, mano tvirtovė. Viskas pasimiršta.
Va laukia magistrinis kaip čiortas, nieko dar nepradėjau, o liko gera savaitė iki tarpinio atsiskaitymo… 
Bandau sau įteigti, save įtikinti, kad reikia kažką padaryti, nors truputį pasistūmėti, bet kai pagalvoju kaip kažką reikės rašyti, medžiagos ieškoti, silpna darosi, tai kad gal neeee, tiek to geriau dar čia pagrybausiu 
