KIBENIMAT!

Pirmą pavasario dieną išsiruošėm į žygį – gimtadienį. Traukinys. Kuprinės. Miegmaišiai. Alko. Draugai. Kelionė. Rammuuuummma. liux…
Už Ignalinos, Dūkšte ropštėmės lauk. Laukė gabalas kelio iki sodybos. Nei daug nei mažai ėjom apie tris valandas, primetėm, kad buvo apie 13 km, per vieškelius, laukus, pelkes, pievas. “Einu per lauką ir mišką uostau” )
Oras nelepino, tai lietus purškė, tai vėjas pūtė, apsidangstę celofanais tapnojom. Kai eini ir nežinai kiek dar eiti, sunkoka, o ir šiaip apkerpėję miestiečiai, nuo kompų nulipę, prie troleibusų ar mašinų pratę, o čia, te tau biškį truputėlį mankštos
Šiaip viskas buvo ok, kas mozolį gavo, kam pūslės ant kojų, bet tikslą pasiekėm. Pasėdėjom kiek iškvešę, laukėm pirties, ir galas žino iš kur prasidėjo juokai apie velionį, šermenis. Dar vienas kadras, ne itin didelis Orlovos gerbėjas, spygavo dainą, tapusią hitu: ramumaaaa ramu ramumamamammmuuu ramuuuu
Visas savaitgalis toks unrealus buvo, dūminė pirtis, ramuuuma, žygis, kaimas, mėšlini batai. Puikiai pailsėjau nuo miesto. Dar vakarą laikas nuo laiko paįvairindavo angelų choras vidury nakties užbliovę “ramuuummaaaa”, miegant efektas buvo nepakartojamas ) kai šokau akis krapštydamas ir toliau vakaras tęsiasi, kas geria, kas groja, kas miega. Keptas kalakutas! (prakeiktas velionis).

Buvo kadaise mūsų tokia kultinė pogrindinė organizacija OSTK “Čiobrelis”, daug tokių balių turėjom, daug išvykų po miškus ir pan. Kaip miške dūmines šaškes kurdavom ir ežį rūke vaizdavom

kaip išvargę miške tamsoje statydavome palapines ieškodami kuo atokesnės vietos ir toliau nuo žmonių, o rytą paaiškėdavo, kad už 5 metrų miško keliukas eina.. Kaip dviese pačiupę draugą su jo galva įsibėgėję apipuvusį medį vertėm ))) blyn buvo laukiniai laikai..