Šuolis parašiutu
VAT TAIP VA!!!!!!!!!
Afigėnai… 4 sumautus metus ruošiausi šitam reikalui.. pagaliau, vakar vakare apie 21h sugebėjau išpildyti savo svajonę!!! 
Du metus tik taip sau svaigau, kad norėčiau, kad būtų įdomu, pernai jau ėmiausi rimčiau šito darbo, bet neradau norinčių. Šiemet, galų gale, pasirašė keli kolegos.
Aplankėm Pociūnų aerodromą, nuo pat 9h ryto jau murksojom…. bet, deja… lijo. Ir taip visą pusdienį, gal kokias penkias valandas be perstojo pliūrijo. Jau ir instruktažą išklausimėm, ir video medžiagą išžiūrėjom… Tiesiog nebebuvo ką daryt, o nuotaikos bjuro 
Tik nuo pusiaudienio, kai apstojo krapyt, pradėjo debesys skirstytis, paleido pirmą partiją profų, su sportiniais parašiutais. Kai pamatėm kokiu greičiu parvaro į žemę 
kelnės tik pradėjo pilnėti…
Tik po to paaiškino, kad čia sportiniai, o mums duos dvigubai didesnius, sparninius parašiutus.
Po pirmos partijos, pradėjo kilti vėjas, kibėnimat! O mums žiopliams nieks neleidžia, per pavojinga sako…
Vėl laukimo valandos, tampymasis po aerodromo tritoriją. Tai kašį lošėm, tai futbolo čempą žiūrėjom, kol su paskutine partija leido šokt. Snukiai jau ištįsę, nuo laukimo, visi užsip… nusibodę viskas, visos baimės praėję…
Lėktuvas An-2, toks jau laužas 
kyla vos vos, apie 3m/s sakė. Tai va, apsikarstę radio stotelėm, parašiutais ir šalmais pakilom. Viskas būtų buvę ok, kol nepamatėm mažų mažų vandentiekio bokštų, namukų… fak… Zemlia v iliuminatore vidna.
Kai jau duris atidarė, oras švilpt pradėjo, nu ir nejaukuma užėjo 
Turėjau šokti trečias, pirmas gana lengvai išlėkė, kojos tik neklausė, sunku atsistot prie pat krašto, antrasis kojom padrebino ir irgi išlėkė, kai man atėjo eilė, kažkokia dvejonė apima, atsisakyt noro tai nėra, tik kažkaip kūnas smegenims priešinasi. Žinai, kad reikia iššokti, bet kūnas stabdo, nes apima kažkoks nesaugumo jausmas.
Dvejoji kokią sekundę ir po to tik OP! Tą sekundę nieko neatsimeni, ką tau instruktorius sakė, nesigaudai kas vyksta, tik purto tave ore, kol tas velnio parašiutas išlenda iš maišo. Iš pradžių iššokus, vėjas, sukeliamas motoro, nubloškia tave už lėktuvo, tada automatiškai ištraukiamas parašiutas ir tave bloškia ant kito šono. Atrodo, kad visą amžinybę ten jis skleidžiasi, nors realiai procesas trunka kelias sekundes. Tik tada, po kelių sekundžių kai jau suskaičiuoji 1001, 1002, 1003, 1004 (nu jei nepamiršti aišku iš strioko) pajunti RAMYBĘ! Viskas nurimsta, tylu, ramu, net nesijaučia, kad tu leidiesi, atrodo tiesiog kybai danguj 
Pažiūri į tą velnio maišą ar viskas ten su juo travkoj (ar stropos nesusipynę, ar slaideris nuvažiavo ten kur reikia, ar parašiutas stačiakampio formos) ir jei taip tada tiesiog ant visko pasaulyje užlenki ir dairaisi po apylinkes. Danguj tas pats vaizdas kaip ant 500 litų banknoto, nu ne Kudirka aišku (nes tada jau reikštų, kad šuolis kaip ir nepavyko), o tie Nemuno vingiai ir kilpos. Sako būtent tas vaizdas matomas Pociūnuose. Aš tai kol įsidrąsinau, tada jau ėmiau dairytis, kas kur teka, kaip atrodo, saulė kaip leidžiasi, kaip aerodromas atrodo… Per radio stotelę komentavo kur pasukti, tai visai paprasta buvo, tik rankos šalo bevairuojant
Nusleidom visi irgi gerai, niekad nebūčiau pagalvojęs, kad taip minkštai. Absoliučiai jokio smūgio, “stabdžius” užtrauki prieš tūpimą ir psio…
Vat ir visi reikalai, o įspūdžių tai pilnos kelnės..
Va čia aš ir lėktuvas
